1Tai išgirdęs, karalius Ezekijas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus.
2O rūmų valdytoją Eljakimą, raštininką Šebną ir kunigijos seniūnus, apsivilkusius ašutinėmis, pasiuntė pas Amoco sūnų Izaiją.
3„Taip kalbėjo karalius, — jie tarė jam, — ši diena yra nelaimės, bausmės ir gėdos diena. Kūdikiams atėjo metas gimti, bet nėra jėgų juos pagimdyti!
4Teišgirsta VIEŠPATS, tavo Dievas, visus žodžius rab šakės, kurį jo valdovas, Asirijos karalius, atsiuntė įžeidinėti gyvojo Dievo! Tenubaudžia jį VIEŠPATS, tavo Dievas, už žodžius, kuriuos girdėjo! Melskis už likutį, kuris tebėra“.
5Atėjusiems pas Izaiją karaliaus Ezekijo dvariškiams
6Izaijas tarė: „Pasakykite savo valdovui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai mane užgauliojo.
7Tikėk manimi, įkvėpsiu aš jam tokią dvasią, kad jis, išgirdęs gandus, grįš į savo kraštą. Padarysiu, kad savo krašte jis kris nuo kalavijo’“.
8Sugrįžęs rab šakė rado savo valdovą kovojantį su Libna. Mat jis jau žinojo, kad karalius buvo palikęs Lachišą.
9Tuo tarpu karalius gavo žinią apie Kušo karalių Tirhaką: „Jis pakilo į karo žygį prieš tave“. Išgirdęs apie tai, jis vėl siuntė pasiuntinius pas Ezekiją pasakyti:
10„Taip kalbėsite Judo karaliui Ezekijui: ‘Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė Asirijos karaliaus rankose neatsidurs.
11Tu pats esi girdėjęs, ką Asirijos karaliai padarė su kitais kraštais, visiškai juos sunaikindami. O tu būsi išgelbėtas?
12Argi tautas, kurias sunaikino mano protėviai — Gozaną, Haraną, Recefą ir Edeno žmones Telasare — gynė jų dievai?
13Kur dabar Hamato karalius ir Arpado karalius, Sefarvaimų, Henos bei Ivos karalius?’“
14Ezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių rankos ir perskaitė. Tada, palypėjęs į VIEŠPATIES Namus, išskleidė jį VIEŠPATIES akivaizdoje.
15Ezekijas meldėsi VIEŠPAČIUI, sakydamas: „VIEŠPATIE, Izraelio Dieve,
16Palenk savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Atverk savo akis, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius Sanheribo laiško, kurį jis atsiuntė pasityčioti iš gyvojo Dievo.
17Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė tautas ir jų kraštus,
18sumetė jų dievus į ugnį, nors tai buvo ne dievai, o žmogaus rankų padaras, medis ir akmuo, ir taip juos sunaikino.
19Dabar, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus, maldauju, iš jo rankų, idant visos žemės karalystės žinotų, kad tik tu vienas, o VIEŠPATIE, esi Dievas!“
20Tada Amoco sūnus Izaijas atsiuntė Ezekijui šitokį žodį: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo meldimą išgelbėti nuo Asirijos karaliaus Sanheribo: ‘Aš girdėjau!’
21Štai žodis, kurį VIEŠPATS jam tarė:
22
23
24
25
26
27
28
29Ezekijau, bus tau toks ženklas: ‘Šiais metais valgysi, ką duos atolas, kitais — kas užaugs nesėta, o trečiais metais vėlei sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais!
30Judo namų likučiai vėlei įleis žemėn šaknis, vėlei neš vaisius aukštai šakose,
31nes iš Jeruzalės sklis likutis, nuo Siono kalno — išlikusieji. Galybių VIEŠPATIES uolumas tai padarys!’
32Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Asirijos karalių: ‘Į šį miestą jis neįsiverš, nė vienos strėlės į jį nepaleis nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils.
33Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šį miestą. Tai VIEŠPATIES žodis!
34Mat aš apginsiu šį miestą dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo’“.
35Tą pačią naktį VIEŠPATIES angelas, atėjęs į asirų stovyklą, užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų. Išaušus rytui, visur gulėjo lavonai.
36Asirijos karalius Sanheribas pasitraukė ir sugrįžęs namo gyveno Ninevėje.
37Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventykloje, jo sūnūs Adramelechas ir Sareceras nužudė jį kalaviju ir pabėgo į Ararato kraštą. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Asarhadonas.