Danieliaus 7:1-28 LTRK2012 - Bible AI

¹Pirmais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius sapnavo ir jam gulint lovoje, galvon atėjo regėjimai. Paskui jis tą sapną užrašė. Pasakojimas prasideda taip.

²„Aš, Danielius, savo nakties regėjime mačiau, kad keturi dangaus vėjai sujudino Jūrą.

³Keturi galingi ⓔžvėrys, besiskiriantys vienas nuo kito, išniro iš Jūros.

⁴ⓕPirmasis buvo kaip liūtas, bet su erelio sparnais. Man stebint, jo sparnai buvo nupešti. Jis buvo pakeltas nuo žemės, pastatytas ant dviejų kojų tarsi žmogus, ir jam buvo duota žmogaus širdis.

⁵Žiūriu, išniro kitas žvėris, antrasis panašus į mešką, stovinčią ant užpakalinių kojų su trim iltimis nasruose. Jam buvo pasakyta: ‘Pakilk! Suryk daug kūnų!’

⁶Po to, man stebint, štai išniro dar vienas, panašus į leopardą. Žvėris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas; jam buvo duota valdžia.

⁷Paskui nakties regėjimuose išvydau ketvirtą žvėrį, keliantį siaubą, baisų, be galo stiprų, geležies dantimis. Jis visa rijo, daužė į šipulius, o kas buvo likę, trypė kojomis. Jis skyrėsi nuo anksčiau pasirodžiusių žvėrių ir turėjo ⓖdešimt ragų.

⁸Man besistebint tais ragais, žiūriu, išdygo tarp jų dar vienas, mažesnis ragas. Trys ankstesni ragai buvo išrauti su šaknimis, kad šiam užtektų vietos. Šis ragas turėjo akis, panašias į žmogaus akis, ir ⓗįžūliai kalbančią burną.

⁹Man stebint buvo ⓘpastatyti sostai, ir Ilgaamžis atsisėdo savo soste. Jo drabužis buvo baltas kaip sniegas, o galvos ⓙplaukai — tarsi gryna vilna; jo sostas buvo ugnies liepsnos, o sosto ratai — plieskianti ugnis.

¹⁰Ugnies upė liejosi ir tekėjo priešais jį. ⓚTūkstančių tūkstančiai jam tarnavo ir miriadų miriadai stovėjo priešais jį. Teismas sėdo posėdžiauti, ir buvo ⓛatskleistos knygos.

¹¹Aš vis stebėjau. Tuomet dėl įžūliųjų rago žodžių, man stebint, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas, įmestas sudeginti į ugnį.

¹²Iš kitų žvėrių valdžia buvo atimta, bet jie buvo palikti gyvi, kol ateis jų laikas.

¹³Vis stebėdamas nakties regėjimus pamačiau tarsi žmogaus sūnų, ⓜateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Ilgaamžio, ir buvo jam pristatytas.

¹⁴ⓝJam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o jo karalystė niekada nebus sunaikinta.

¹⁵Aš, Danielius, jaučiau, kad mano dvasia verčia mane nerimauti, o galvon ateinantys regėjimai kėlė siaubą.

¹⁶Aš priėjau prie vieno iš patarnautojų paklausti, ką visa tai iš tikrųjų reiškia. Atsakydamas jis man paaiškino, ką reiškia tie dalykai:

¹⁷‘Šie keturi galingi žvėrys — tai keturi karaliai, kurie iškils žemėje.

¹⁸ⓞBet Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir paveldės karalystę amžinai ir per amžių amžius’.

¹⁹Tada aš norėjau išsiaiškinti, ką iš tikrųjų reiškia tas ketvirtasis žvėris, besiskiriantis nuo visų kitų ir keliantis siaubą, geležies dantimis ir žalvario nagais, kuris visa rijo ir trypė kojomis, kas buvo likę;

²⁰ką reiškia tie dešimt ragų ant jo galvos ir ką reiškia tas dar vienas išdygęs ragas, kuriam užleisdami vietą kiti trys iškrito, tas ragas, kuris turėjo akis bei įžūliai kalbančią burną ir atrodė didesnis už kitus.

²¹Man stebint, šis ragas ⓟkariavo su šventaisiais ir ėmė viršų,

²²kol neatėjo Ilgaamžis. Tuomet Aukščiausiojo ⓠšventųjų naudai buvo padarytas nuosprendis, nes buvo atėjęs metas, ir šventieji paveldėjo karalystę.

²³Štai ką jis atsakė:

²³‘Ketvirtasis žvėris reiškia, kad bus ketvirtoji karalystė žemėje, besiskirianti nuo visų kitų karalysčių; ji praris visą žemę, sutryps ją ir sudaužys į šipulius.

²⁴ⓡO dešimt ragų reiškia, kad iš šios karalystės iškils dešimt karalių, o po jų ateis dar vienas. Šis skirsis nuo ankstesniųjų ir sumuš tris karalius.

²⁵Žodžiais jis įžeis Aukščiausiąjį ir neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems, užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą. Jie bus atiduoti jam į rankas vienam ⓢlaikotarpiui, dviem laikotarpiams ir pusei laikotarpio.

²⁶Tuomet teismas sės posėdžiauti, ir jo valdžia bus atimta, sunaikinta ir visiškai panaikinta.

²⁷ⓣKaralystė, valdžia ir didybė visų karalysčių po dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų ⓤkaralystė bus amžina karalystė, ir visos valdžios jiems tarnaus ir paklus’“.

²⁸Taip baigiasi pasakojimas. Aš, Danielius, dėl tokių minčių buvau didelio nerimo apimtas, ir mano veidas išbalo. Tą dalyką aš laikiau savo širdyje.[8]