2VIEŠPATIE, girdėjau apie tavo gyrių;esu apstulbęs, VIEŠPATIE, nuo tavo darbų.Atnaujink juos mūsų laikais,padaryk juos žinomus mūsų laikais!Būk gailestingas net kai pyksti!
3Dievas atėjo iš Temano,Šventasis iš Parano kalno. [1].Jo Garbė padengė dangų,ir žemė buvo sklidina jo garbės.
3Sela
4Žėrėjimas kaip saulės;du spinduliai švyti iš jo rankos,iš ten, kur slypi jo galybė.
5Maras žygiavo pirma jo,o mirtis sekė įkandin.
6Sustodamas jis supurtė žemę,pažvelgdamas sudrebino tautas.Amžinieji kalnai skeldėjo,palei jo senuosius keliusįdubo pirmykštės kalvos.
7Mačiau nelaimės užpultas Kušano palapines,virpančias Midjano krašto palapinių dangas.
8Argi tu įširdai ant upių, VIEŠPATIE?Nejau tu įniršai ant upiųir įtūžai ant jūros,kai valdei savo žirgus,pergalingus karo vežimus?
9Švytravai iš dėklo ištrauktu lanku,ir tavo žodžio prisotintos buvo strėlės. Tu upėmis vagojai žemę.
9Sela.
10Kalnai matydami tave drebėjo;pratrūko liūtis,suriaumojo jūrų bedugnė.Saulė iškėlė aukštai savo rankas,
16Girdžiu ir drebu visu kūnu;išgirdus balsą, virpa mano lūpos.Suguro mano kaulai,netvirti tapo mano žingsniai.Vis dėlto ramiai laukiu dienos,kuri atneš nelaimęmus puolančiai tautai.
17Nors figmedis nežydėtųir nebūtų vaisių ant vynmedžių,nors alyvmedis neneštų derliausir laukai neduotų maisto,nors avių kaimenė dingtų iš avidės,o galvijų banda — iš tvarto,
18aš džiaugsiuosi VIEŠPATYJE,džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano.
19Mano stiprybė — VIEŠPATS Dievas;ⓕjis daro mano kojas kaip stirnųir įgalina mane žengti aukštumomis.