1Todėl mes turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį.
2Jei per angelus paskelbtas žodis turėjo galią ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėtos bausmės,
3tai kaipgi mes pabėgsime nuo jos, jei paniekinsime tokį didį išganymą? Juk jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, yra mums patvirtintas tų, kurie patys buvo girdėję,
4Dievui prisidedant prie jų liudijimo ženklais ir stebuklais, visokiais galybės darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis jo valia.
5Ne angelams jis pajungė ateities pasaulį, apie kurį kalbame.
6Beje, kažkas kažkur yra liudijęs:
7
8
9Tačiau regime tą trumpam laikui padarytą mažesnį negu angelai, kad Dievo malone už kiekvieną jis paragautų mirties — Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą didybe ir garbe.
10Tasai, kuriam ir iš kurio yra Visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl jam derėjo kentėjimais ištobulinti jų išganymo vadovą.
11Juk šventintojas ir šventinamieji — visi kyla iš vieno. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais;
12jis sako:
13Ir vėl:
14Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir jis lygiomis juos prisiėmė, idant mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią,
15ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją.
16Juk iš tiesų jam rūpėjo ne angelai, o Abraomo palikuonys.
17Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už tautos nuodėmes.
18Pats iškentęs gundymus, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi.