Jeremijo 11:1-23 LTRK2012 - Bible AI

¹Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Klausykitės šios Sandoros nuostatų!

²Paskelbk juos Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams

³sakydamas: ‘Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Prakeiktas žmogus, kuris nesilaiko šios Sandoros nuostatų,

⁴nuostatų, kuriais įpareigojau jūsų tėvus tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, iš tos geležies lydyklos, būtent: Pakluskite man ir laikykitės jų, kaip įsakiau, kad būtumėte mano tauta, o aš būčiau jūsų Dievas,

⁵idant galėčiau ištesėti priesaiką, kurią daviau jūsų tėvams, jog duosiu jiems kraštą, plūstantį pienu ir medumi, tą kraštą, kurį šiandien turite’“. — „Tikrai taip, VIEŠPATIE!“ — atsakiau.

⁶VIEŠPATS man tarė: „Paskelbk visus šiuos nuostatus Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse sakydamas: ‘Klausykite šios Sandoros nuostatų ir vykdykite juos’.

⁷Juk aš primygtinai vis įspėdavau ir įspėdavau jūsų tėvus paklusti man, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, ir nesilioviau tai daręs iki šios dienos.

⁸Bet jie neklausė, nekreipė nė dėmesio. Visi kaip vienas elgėsi pagal savo nedoros širdies polinkius. Todėl užleidau ant jų visas bausmes pagal šios Sandoros nuostatus, kurių jie nesilaikė, kaip buvau jiems įsakęs“.

⁹VIEŠPATS tarė man: „Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai surengė suokalbį.

¹⁰Jie grįžo prie nusikaltimų savo protėvių, kurie atsisakė klausyti mano žodžių. Be to, jie nuėjo pas svetimus dievus jų garbinti, o Sandorą, kurią buvau sudaręs su jų tėvais, Izraelio namai ir Judo namai sulaužė“.

¹¹Todėl taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, siųsiu jiems nelaimę, kurios jie nepajėgs išvengti. Nors jie manęs šauksis, aš jų negirdėsiu.

¹²Kai Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai šauksis dievų, kuriems jie degina aukas, kad gelbėtų, tie dievai nelaimėje jiems nieko nepadės.

¹³Kiek tavo miestų, tiek tavo dievų, Judai! Kiek Jeruzalėje gatvių, tiek aukurų pasistatėte Gėdai, aukurų aukoms Baalui deginti.

¹⁴O tu nesimelsk už šią tautą! Neužtark jų nei prašymu, nei malda! Aš negirdėsiu, kai jie šauksis manęs savo nelaimės metu“.

¹⁵Kokią teisę turi mano mylimoji būti mano Namuose, kai ji daro bjaurius darbus? Ar gali įžadai ir aukų mėsa atitolinti nuo tavęs nelaimę? Argi per juos pabėgsi nuo pavojaus?

¹⁶„Žaliuojantis alyvmedis, malonus akims“ — taip VIEŠPATS praminė tave. Bet dabar jis tarsi didžiu perkūno trenksmu padega jo lapus, ir liepsnoja jo šakos.

¹⁷Galybių VIEŠPATS, kuris tave pasodino, nutarė siųsti tau nelaimę už nedorus Izraelio ir Judo namų darbus. Degindami aukas Baalui, jie įpykdė mane.

¹⁸VIEŠPATS man tai apreiškė, aš buvau įspėtas. Tik tada tu leidai man permatyti jų užmačias!

¹⁹Mat aš buvau lyg patiklus avinėlis, vedamas pjauti, ir net nenujaučiau, kad jie slapta prieš mane mezga sąmokslus: „Sunaikinkime medį su jo vaisiais, išraukime jį iš gyvųjų žemės, kad jo nė vardas nebebūtų minimas“.

²⁰Bet tu, Galybių VIEŠPATIE, sprendi teisingai, ištiri jausmus ir širdį[9]! Leisk man pamatyti, kaip jiems keršysi, nes tau patikėjau savo reikalą!

²¹Todėl taip kalba VIEŠPATS Anatoto žmonėms, besistengiantiems mane užmušti ir sakantiems: „Nepranašauk VIEŠPATIES vardu, jeigu nenori mirti nuo mūsų rankos“.

²²Taigi taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Tikėk manimi, nubausiu juos! Jų jauni vyrai kris nuo kalavijo, jų sūnūs ir dukterys mirs iš bado.

²³Neliks jiems jokio likučio, nes sukelsiu nelaimę prieš Anatoto žmones — jų pražūties metą“.