Jeremijo 18:1-23 LTRK2012 - Bible AI

¹Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:

²„Kelkis ir eik į puodžiaus dirbtuvę. Ten perduosiu tau, ką noriu pasakyti“.

³Tad aš ir nuėjau į puodžiaus dirbtuvę. Jis kaip tik triūsė prie žiestuvo.

⁴Jei žiedžiamasis puodas išeidavo nevykęs, kai molis būdavo puodžiaus rankose, jis perdirbdavo molį į kitą puodą, koks jam labiausiai patikdavo.

⁵Tuomet mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:

⁶„Argi negaliu ir aš su jumis, Izraelio namai, pasielgti kaip šis puodžius? — tai VIEŠPATIES žodis. — Iš tikrųjų kaip molis puodžiaus rankose, taip mano rankoje esate jūs, Izraelio namai.

⁷Kartais pagrasinu kuriai nors tautai ar karalystei, kad išrausiu ją iš šaknų, suardysiu ir sunaikinsiu,

⁸bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo savo nedorumo, aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją nubausti.

⁹O kartais pažadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją stiprinsiu ir duosiu žemės,

¹⁰bet jeigu ši tauta elgiasi nedorai mano akyse, neklausydama mano balso, aš pakeičiu savo mintį apie gera, kuriuo žadėjau ją laiminti.

¹¹Taigi dabar pasakyk Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Būkite budrūs! Aš rengiu jums nelaimę ir puoselėju užmojį. Grįžkite kiekvienas iš savo nedoro kelio, taisykite savo kelius ir darbus’.

¹²Tačiau jie atsakys: ‘Tuščios pastangos! Laikysimės savo užmačių; kiekvienas mūsų elgsis pagal savo nedoros širdies užsispyrimą’“.

¹³Todėl taip kalba VIEŠPATS: „Klauskite tautų, ar kuri yra ką panašaus girdėjusi? Tikrai pasibaisėtinai pasielgė mergelė, Izraelio tauta!

¹⁴Ar akmenys pasitraukia iš dirvų, Libano sniegynai iš uolėtų aukštumų? Ar išsenka trykštančios versmės, šalto vandens kalnų upės?

¹⁵Tačiau mano tauta mane pamiršo: ji degina smilkalus niekingiems stabams! Jie išklysta iš savo kelio, iš seniai pramintų takų, ir nori eiti šunkeliais, o ne vieškeliu.

¹⁶Jie pavertė savo kraštą siaubo vieta, amžina pajuoka; kas tik keliaus per jį, tas pasibaisės ir linguos galvą.

¹⁷Kaip vėjas iš rytų išblaškysiu juos priešų akivaizdoje. Nugarą, o ne veidą aš jiems atgręšiu jų nelaimės dieną“.

¹⁸„Eikite šen! — sakė jie. — Surenkime sąmokslą prieš Jeremiją, nes ir be jo niekada nestigs nei kunigų mokymo, nei išminčių patarimo, nei pranašų žodžio. Eikite šen! Sunaikinkime jį jo paties liežuviu; dėmėkimės visa, ką jis sako“.

¹⁹Atkreipk dėmesį į mane, VIEŠPATIE! Klausykis, ką sako mano priešai!

²⁰Ar galima už gera atlyginti piktu? Jie man duobę iškasė, norėdami nužudyti. Atmink, kaip aš stovėjau prieš tave, kalbėdamas dėl jų gero, nukreipdamas nuo jų tavo pyktį!

²¹Todėl atiduok jų vaikus badui, sunaikink juos pačius kalaviju. Tebūna jų žmonos bevaikės ir našlės! Teišguldo jų vyrus maras, o jų jaunuolius — kalavijas kare.

²²Teaidi šauksmai iš jų trobų, kai tu staiga atvesi niokotojų gaują, nes jie iškasė duobę man pagauti, jie paspendė spąstus mano kojoms.

²³Bet tu, VIEŠPATIE, gerai žinai visus jų kėslus mane nužudyti. Atgailos už jų nusikaltimą nepriimk, neištrink jų nuodėmės iš savo akių! Parblokšk juos savo akivaizdoje, įpykęs elkis su jais negailestingai!