Luko 1:1-80 LTRK2012 - Bible AI

¹Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius,

²kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai[1].

³Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą,

⁴kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.

⁵Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš ⓐAbijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbieta, iš Aarono vaikaičių.

⁶Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

⁷Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

⁸Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir pagal kunigų paprotį

⁹burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus.

¹⁰Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta.

¹¹Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje.

¹²Pamatęs jį Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį.

¹³Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu.

¹⁴Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,

¹⁵nes jis bus didis Viešpaties akyse. ⓑJis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios

¹⁶ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą.

¹⁷ⓒSu Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą“.

¹⁸Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“.

¹⁹Angelas jam atsakė: „Aš esu ⓓGabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią gerąją naujieną.

²⁰Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“.

²¹Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventovėje.

²²Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventovėje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

²³Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo.

²⁴Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi sakydama:

²⁵„Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą[2] žmonių akyse“.

²⁶Šeštą mėnesį angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas,

²⁷ⓔpas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

²⁸Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“[3]

²⁹Išgirdusi šiuos žodžius ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.

³⁰O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

³¹Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, ⓕkurį pavadinsi Jėzumi.

³²Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas ⓖduos jam jo tėvo Dovydo sostą;

³³jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo“.

³⁴Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

³⁵Angelas jai atsakė:

³⁵„Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

³⁶Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga,

³⁷nes ⓗDievui nėra negalimų dalykų“.

³⁸Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.

³⁹Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.

⁴⁰Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.

⁴¹Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios.

⁴²Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

⁴³Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!

⁴⁴Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.

⁴⁵Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

⁴⁶O Marija prabilo: ⓘ„Mano siela šlovina Viešpatį,

⁴⁷mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

⁴⁸nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

⁴⁹nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!

⁵⁰Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.

⁵¹Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.

⁵²Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.

⁵³Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.

⁵⁴Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą[4],

⁵⁵kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams — ⓙAbraomui ir jo palikuonims per amžius“.

⁵⁶Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.

⁵⁷Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.

⁵⁸Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

⁵⁹ⓚAštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu — Zachariju.

⁶⁰Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.

⁶¹Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.

⁶²Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.

⁶³Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas — Jonas“. Visi stebėjosi.

⁶⁴Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą.

⁶⁵Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.

⁶⁶Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.

⁶⁷Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:

⁶⁸„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

⁶⁹Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose,

⁷⁰kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,

⁷¹jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia.

⁷²Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atmena savo šventąją Sandorą —

⁷³priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

⁷⁴išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti

⁷⁵per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.

⁷⁶O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties ⓛjam kelio nutiesti;

⁷⁷tu mokysi jo žmones išganymą pažinti per nuodėmių atleidimą.

⁷⁸Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių,

⁷⁹ⓜkad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“.

⁸⁰O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.