Luko 17:1-37 LTRK2012 - Bible AI

¹Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina.

²Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną šitų mažutėlių.

³ⓕTaigi sergėkitės!

³Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir jeigu jis gailisi, atleisk jam.

⁴Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave sakydamas: ‘Gailiuosi’, — atleisk jam“.

⁵Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“.

⁶O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, — tai jis paklausytų jūsų.

⁷Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’?

⁸Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi ..’.?

⁹Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta?

¹⁰Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“.

¹¹Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.

¹²Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu

¹³ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“

¹⁴Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: ⓖ„Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko.

¹⁵Vienas jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą.

¹⁶Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.

¹⁷Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni?

¹⁸Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“

¹⁹Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.

²⁰Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai.

²¹Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Juk Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“.

²²Jis tarė mokiniams: „Ateis dienos, kai jūs geisite išvysti bent vieną vienintelę Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite.

²³Jums sakys: ‘Štai jis čia! Štai ten!’ — neikite ir nebėkite paskui juos!

²⁴Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus.

²⁵Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam.

²⁶Kaip yra buvę ⓗNojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis.

²⁷Žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai ⓘNojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino.

²⁸Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi.

²⁹O ⓙtą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino.

³⁰Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus.

³¹ⓚKas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduje, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo.

³²Prisiminkite ⓛLoto žmoną!

³³ⓜKas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins.

³⁴Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.

³⁵Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta“.[49]

³⁷Tada jie atsiliepė: „O kurgi, Viešpatie?“ Jis atsakė: „Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai“.