Luko 6:1-49 LTRK2012 - Bible AI

¹Vieną šabą, Jėzui einant per javų lauką, mokiniai ⓣskabė varpas, ir, ištrynę tarp delnų, valgė.

²Fariziejai jiems prikišo: „Kam darote, kas per šabą draudžiama?!“

³Jėzus atsakė jiems: ⓤ„Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai?

⁴Kaip jis įėjo į Dievo Namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydai, nors jos ⓥniekam nevalia valgyti, tik kunigams!“

⁵Ir jis pridūrė: „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“.

⁶Kitą šabo dieną jis nuėjo į sinagogą ir mokė. Ten buvo žmogus, kurio dešinė ranka buvo padžiūvusi.

⁷Rašto aiškintojai ir fariziejai stebėjo, ar jis gydys šabo dieną, kad rastų kuo jį kaltinti.

⁸Bet jis įžvelgė jų mintis ir tarė vyrui su padžiūvusia ranka: „Kelkis ir stok į vidurį“. Tasai atsistojo.

⁹Tuomet Jėzus paklausė juos: „Aš klausiu jus: ar per šabą leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“

¹⁰Ir apžvelgęs visus aplinkui, jis tarė tam žmogui: „Ištiesk savo ranką!“ Tas ištiesė, ir ranka atgijo.

¹¹O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką Jėzui padaryti.

¹²Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.

¹³Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais:

¹⁴Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų,

¹⁵Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju[31],

¹⁶Jokūbo sūnų Judą[32] ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.

¹⁷Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio.

¹⁸Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji.

¹⁹Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.

²⁰Tuomet pakėlęs akis į savo mokinius Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė.

²¹Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.

²²ⓦPalaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus.

²³Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise ⓧjų protėviai darė pranašams.

²⁴Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą.

²⁵Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite.

²⁶Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.

²⁷Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia.

²⁸Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus.

²⁹Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių.

³⁰Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė.

³¹ⓨKaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems.

³²Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius.

³³Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro.

³⁴Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą.

³⁵Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems.

³⁶Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.

³⁷Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.

³⁸Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“.

³⁹Jis pasakė jiems palyginimą: ⓩ„Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkristų į duobę?!

⁴⁰ⓐMokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas.

⁴¹Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!

⁴²Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, — pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.

⁴³Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl netikusio, kuris megztų gerus vaisius.

⁴⁴Kiekvienas ⓑmedis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių.

⁴⁵Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. ⓒJo burna kalba tai, ko pertekusi širdis.

⁴⁶Kam vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?!

⁴⁷Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo; aš jums parodysiu, į ką jis panašus.

⁴⁸Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas.

⁴⁹O kas klausosi mano žodžių, bet jų nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, tiesiog ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis bemat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus“.