Mokytojo 12:1-14 LTRK2012 - Bible AI

¹Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis, dar skausmo dienoms neatėjus ir dar neatėjus metams, apie kuriuos sakysi: „Man jie nemalonūs!“ —

²dar neužtemus saulės, mėnulio ir žvaigždžių šviesai ir lietų nešantiems debesims nesugrįžus.

³Tai dienai atėjus, namų sargai drebės ir galiūnai sukniubs, malėjos liausis malusios, nes jų mažai beliko[2], o žvelgiantys pro langą matys tamsą,

⁴kai durys į gatvę uždaromos, ir girnų garsas tilstelėja, kai paukščio giesmė vis silpnėja ir visi dainingi garsai prityla,

⁵kai bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje, kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka, ir kapario uoga tampa bejėgė. Kadangi žmogus eina į savo amžinus namus, raudotojai būriuojasi gatvėje laukdami,

⁶kol bus nutrauktas sidabro siūlas ir sudaužytas aukso dubuo, ąsotis sudaužytas prie šaltinio ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos.

⁷Dulkės sugrįš į žemę, kur kadaise jos ir buvo, o gyvybės alsavimas — pas Dievą, kuris jį davė.

⁸Miglų migla! — sako Mokytojas. Viskas migla!

⁹Mokytojas buvo išmintingas žmogus. Be to, jis ir žmones mokė to, ko pats buvo išmokęs sverdamas ir tyrinėdamas, bei sudarė daug patarlių.

¹⁰Mokytojas stengėsi rasti tinkamų posakių ir teisingus aiškiai užrašė.

¹¹Išminčių posakiai — tarsi akstinai, tarsi giliai į akstinus įkaltos vinys. Jie duoti vieno Ganytojo.

¹²O dėl to, kas viršaus, mano vaike, būk atsargus! Knygų dauginimui niekada nebus galo, o daug mokantis nuvargsta kūnas.

¹³Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją.

¹⁴Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą — ir gerą, ir blogą.