2[1] Pavydulingas ir keršijantis Dievas yra VIEŠPATS; VIEŠPATS keršija ir dega pykčiu; VIEŠPATS keršija savo nedraugams ir niršta ant savo priešų.
3Kantrus yra VIEŠPATS, bet didis galybe; VIEŠPATS niekada nepalieka nenubausto kaltojo. Viesulu ir audra jis keliauja, debesys — jo kojų dulkės.
4Jis sudraudžia jūrą ir ją nusausina, išdžiovina visas upes. Nuvyto Bašanas ir Karmelis, vysta Libano žiedai.
5Prieš jį dreba kalnai, nyksta kalvos; nuo jo veido krūpčioja žemė, pasaulis ir visa, kas jame gyvena.
6Kas gali atsilaikyti prieš jo įniršį? Kas gali pakelti jo degantį pyktį? Jo pyktis liepsnoja kaip ugnis; nuo jo skeldėja uolos.
7Geras yra VIEŠPATS, tvirtovė nelaimės dieną. Jis apsaugo, kas juo pasitiki,
8net potvyniui ištikus. Jis padarys visišką galą savo nedraugams ir priešus nuvys į tamsybes.
9Kokių priekaištų turite VIEŠPAČIUI? Jis padarys galą, ir nelaimės nebesikartos!
10Tarsi susipynę erškėčiai, tarsi įkaušę girtuokliai, jie deginami kaip sausi šiaudai.
11Iš tavęs iškilo rezgantis piktus kėslus prieš VIEŠPATĮ niekšybės patarėjas.
12Taip kalba VIEŠPATS: „Nors ir labai stiprūs bei gausūs, jie bus sunaikinti ir išnyks. Nors ir nuplakiau tave, daugiau nebeplaksiu.
13O dabar nuimsiu nuo tavęs jungą ir sutraukysiu tavo pančius“.
14Apie tave VIEŠPATS ištarė: „Savo vardo palikuonių daugiau nebeturėsi; iš tavo dievų namų išmesiu ir drožtą stabą, ir liedintą stabą; supilsiu tau kapą, nes tu niekam nebetinki“.