1Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ⓠir iš Egipto pašaukiau savo sūnų.
2Juo daugiau juos šaukiau, juo labiau jie traukėsi nuo manęs, aukodami Baalams ir degindami smilkalus stabams.
3Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankomis juos nešiojau, tačiau jie nepripažino, kad aš jais rūpinausi.
4Siejau juos su savimi žmogiškais saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau.
5Jiems nebereikės grįžti į Egiptą; Asirija bus jų karalius, nes jie atsisakė grįžti pas mane.
6Kalavijas siautėja jų miestuose, naikina jų vartų sijas, ryja juos dėl jų sąmokslų.
7Mano tauta atkakliai gręžiasi nuo manęs. Jie maldaus dėl jiems uždėto jungo, bet niekas jo nepakels.
8Efraimai, kaip galiu tave atmesti? Izraeli, kaip galiu tave apleisti? Negi galiu ⓡpadaryti tave kaip Admą[10] ar pasielgti su tavimi kaip su Ceboimais[11]? Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau per stiprus!
9Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus; aš esu Šventasis tarp jūsų ir su pykčiu neateisiu.
10Jie eis paskui VIEŠPATĮ, riaumojantį tarsi liūtas. Kai jis riaumos, jo vaikai drebėdami rinksis iš vakarų.
11Jie rinksis drebėdami tarsi paukščiai iš Egipto, tarsi balandžiai iš Asirijos krašto; aš sugrąžinsiu juos į namus“, — tai VIEŠPATIES žodis.