1Išmintinga moteris statosi namus, o kvaila savuosius nugriauna savo rankomis.
2Kas dorai elgiasi, tas garbina VIEŠPATĮ, o kas eina suktais keliais, tas jį niekina.
3Kvailojo burnoje — lazda jo nugarai, o teisaus žmogaus lūpos jį apsaugo.
4Kur nėra jaučių, ten tuščios ėdžios; gausi pjūtis ten, kur stiprus jautis.
5Sąžiningas liudytojas nemeluoja, o melagingas alsuoja melais.
6Pašaipūnas mėgina būti sumanus, bet negali, o žmogus, kuris suvokia, lengvai įgyja išmanymo.
7Laikykis atokiai nuo kvailo žmogaus, nes iš jo neišmoksi išmintingai kalbėti.
8Gudraus žmogaus išmintis padeda jam protingai elgtis, o bukapročio kvailumas klaidina jį.
9Kvailiai tyčiojasi iš aukos už nuodėmę, o dori žmonės patiria Dievo malonę.
10Vien širdis pažįsta savo kartumą, ir joks pašalietis negali dalytis jos džiaugsmu.
11Nedorėlių namai sunaikinami, o teisiųjų palapinė klesti.
12ⓠŽmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį.
13Net kai žmogus juokiasi, jam gali skaudėti širdį, o džiaugsmas gali baigtis širdgėla.
14Suktos širdies žmogus gauna, ką užsitarnauja savo elgesiu, o dosnus žmogus pjauna savo gerus darbus.
15Neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi, o gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius.
16Išmintingas žmogus būna atsargus ir vengia pikta, o kvailas negali susilaikyti ir būna neatsargus.
17Kas ūmus, tas kvailai pasielgia, o sukčius nekenčiamas.
18Neišmanėlių papuošalas — kvailumas, o gudrieji apsivainikuoja išmanymu.
19Blogi žmonės turi nusilenkti geriesiems, o nedorėliai — prie teisiųjų vartų.
20Beturčio nemėgsta nė jo artimieji, o turtuolis turi daug bičiulių.
21Kas niekina savo artimą, tas nusideda, o gera darantis vargšui būna laiminamas.
22Argi neklysta darantys pikta? Gerumo ir ištikimybės įgyja darantys gera.
23Kiekvienas triūsas duoda naudos, vien plepėjimas veda į skurdą.
24Išmintingųjų vainikas — jų sumanumas, o kvailųjų — kvailumas.
25Teisingas liudytojas išgelbsti gyvastį, o kas liudija melus, tas skleidžia apgaulę.
26Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra tvirtovė, jo vaikų prieglauda.
27Pagarbi VIEŠPATIES baimė — gyvenimo šaltinis, kad žmogus galėtų išvengti mirtinų pinklių.
28Karaliaus didybė — gausi tauta, o valdovas be tautos — niekas.
29Kas negreit supyksta, tas turi daug supratimo, o kas ūmaus būdo, tas aukština kvailumą.
30Ramus protas teikia kūnui gyvastį, o pavydas pūdo kaulus.
31Kas skriaudžia vargšą, tas įžeidžia jo Kūrėją, o kas pasigaili beturčio, tas teikia jam garbę.
32Nedoras žmogus pražūva per savo nedorumą, o teisusis saugus dėl savo dorumo.
33Išmintis ilsisi protingo žmogaus širdyje, bet kvailiesiems ji nepažįstama.
34Teisumas išaukština tautą, o nuodėmė pažemina.
35Sumaniam tarnui suteikiama karaliaus malonė, o niekam tikęs užsitraukia jo pyktį.