1Uždaras žmogus rūpinasi tik savo įnoriais ir niekina kiekvieną sveikos nuovokos žmogų.
2Kvailas žmogus trokšta ne suprasti, o tik pareikšti savo nuomonę.
3Atėjus nedorumui, ateina ir panieka, o su negarbe ir nemalonė.
4Žodžiai iš žmogaus lūpų — gilus vanduo, o išminties šaltinis — tekanti srovė.
5Negera būti šališkam nedoro žmogaus atžvilgiu ir teisme skriausti nekaltą žmogų.
6Kvailio žodžiai veda į ginčą, o jo kalba šaukiasi nuplakimo.
7Kvailio burna — jo pražūtis, o jo lūpos — spąstai jo gyvasčiai.
8Liežuvautojo žodžiai — tarsi skanėstai; jie pasiekia pačią vidurių gelmę.
9Žmogus, kuris dirba atsipalaidavęs, yra tikras kenkėjo brolis.
10VIEŠPATIES vardas — tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus.
11Turtuolio lobis — jo įtvirtintas miestas; jo vaizduotėje tai tarsi aukšta siena.
12Prieš žūtį žmogaus širdis puikuojasi, o prieš garbę eina nusižeminimas.
13Duoti atsakymą žmogui jo neišklausius ir kvaila, ir užgaulu.
14Gaji dvasia palaiko žmogų ligoje, o kai dvasia suserga, kas gali ją pagydyti?
15Protinga širdis įgyja išmanymo, ir išmintingųjų ausis jo budriai ieško.
16Žmogaus dovana atidaro duris ir praskina kelią pas didžiūnus.
17Kas pirmas kreipiasi į teismą, tas atrodo teisus, kol neateina ir nebūna apklaustas jo priešininkas.
18Burtų metimas išsprendžia bylas ir nulemia ginčą tarp galingųjų.
19Įžeistą brolį sunkiau laimėti negu stiprų miestą, o jo priešiškumas — kaip tvirtovės užkarda.
20Žmogus sotinasi iš savo lūpų vaisių; jis turi būti patenkintas savo lūpų derliumi.
21Mirtis ir gyvenimas — liežuvio galioje, ir kas su juo sutaria, tas valgys jo vaisius.
22Žmogus, kuris randa gerą žmoną, randa laimę ir gauna malonę iš VIEŠPATIES.
23Vargdienis turi kalbėti kaip maldautojas, o turtuolis atsakinėja šiurkščiai.
24Žmogus turi bičiulių, kurie jį pražudo[2], o tikras draugas jam artimesnis už brolį.