Pradžios 2:1-25 LTRK2012 - Bible AI

¹Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė.

²ⓕKadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, ⓖseptintą dieną jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs.

³ⓗDievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų.

⁴Toks yra pasakojimas apie dangų ir žemę, kaip jie buvo sukurti. Tą dieną, kai VIEŠPATS[2] Dievas padarė žemę ir dangų,

⁵kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti,

⁶tik versmė trykšdavo iš žemės ir drėkindavo visą dirvos paviršių, —

⁷tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. ⓘTaip žmogus tapo gyva būtybe.

⁸VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs.

⁹Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su ⓙgyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.

¹⁰Upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji skiriasi į keturias upes.

¹¹Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai vingiuojančioji per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso.

¹²(To krašto auksas yra rinktinis. Ten yra ir bdelio bei lazurito.)

¹³Antrosios upės vardas yra Gihonas. Tai vingiuojančioji per visą Kušo kraštą.

¹⁴Trečiosios upės vardas yra Tigras. Tai tekančioji į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas.

¹⁵VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.

¹⁶Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti,

¹⁷bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“.

¹⁸VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“.

¹⁹Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų pamatyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas.

²⁰Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nerado.

²¹Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą užpildė raumenimis.

²²O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, VIEŠPATS Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.

²³O žmogus ištarė:

²³„Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama žmona, nes iš savo žmogaus buvo paimta[3]“.

²⁴ⓚTodėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.

²⁵Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos.