1Kodėl niršta gentys, ⓑkodėl tautos veltui maištauja?
2Žemės karaliai rengiasi mūšiui, ir valdovai išvien tariasi prieš VIEŠPATĮ ir jo pateptąjį:
3„Veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių!“
4Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; VIEŠPATS tyčiojasi iš jų.
5Paskui jis prabyla jiems įniršęs, keldamas baimę savo pykčiu:
6„Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Siono, savo šventojo kalno!“
7Aš paskelbsiu VIEŠPATIES įsaką. VIEŠPATS tarė man: ⓒ„Tu mano sūnus, šiandien tave pagimdžiau.
8Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, o visus žemės pakraščius — tavo nuosavybe.
9ⓓGeležies skeptru gali joms kirsti, kaip molio indus į šukes daužyti“.
10Tad supraskite, karaliai; būkite įspėti, žemės valdovai.
11Tarnaukite VIEŠPAČIUI pagarbia baime, drebėdami
12reikškite pagarbą, kad jis neįnirštų, ir kelyje nežūtumėte, nes jo pyktis ūmus. Laimingi, kurie prie jo glaudžias!