Raudų 1:1-22 LTRK2012 - Bible AI

¹א [1] O kokia vieniša dabar sostinė, kurioje kadaise knibždėte knibždėjo žmonių! Kadaise didinga tarp tautų, dabar ji lyg našlė! Kadaise šalių valdovė, dabar ji tapo verge!

²Karčiai ji verkia nakčia, ašaros vilgo jos skruostus. Tarp visų jos meilužių nėra kas ją paguostų. Visi jos bičiuliai klastingai pasielgė su ja ir tapo jos priešais.

²ב

³Judo tauta išėjo į tremtį vargti ir sunkiai vergauti. Gyvendama išblaškyta tautose ji poilsiui vietos neranda. Visi jos persekiotojai ją nusivijo kenčiančią.

³ג

⁴Keliai į Sioną liūdi, nes nėra kam eiti į šventes. Visi jos vartai išgriauti, jos kunigai dejuoja. Visos jos mergaitės sielvartauja, karti jos dalia.

⁴ד

⁵Jos engėjai dabar šeimininkauja, jos priešai puikiai gyvena, nes VIEŠPATS užliejo ją skausmu už jos nusikaltimų daugybę. Jos mažutėliai išėjo į nelaisvę engėjų varomi.

⁵ה

⁶Išėjo iš Siono dukters visa jos didybė. Jos didžiūnai tarsi elniai, nerandantys sau ganyklos, vos galėjo paeiti persekiotojų priekyje.

⁶ו

⁷Jeruzalė atsimena visus brangumynus, priklausiusius jai senovėje, jos skausmo ir klajonių dienomis. Kai jos žmonės pateko į engėjo rankas, nesant nė vieno, kas jai pagelbėtų, engėjai piktdžiūgavo, tyčiodamiesi iš jos kritimo.

⁷ז

⁸Jeruzalė sunkiai nusidėjo, todėl virto pajuoka. Visi, kas ja gėrėjosi, ją niekina, nes pamatė jos gėdą. Net ji pati vaitoja, negali į save pažiūrėti.

⁸ח

⁹Jos nešvarumai lipo jai prie sijono, apie savo ateitį ji nepagalvojo. Jos kritimas buvo baisus, ir nebuvo, kas ją paguostų. „VIEŠPATIE, pažvelk į mano skausmą, nes priešas puikuojasi!“

⁹ט

¹⁰Engėjas ištiesė ranką į visa, kas jai brangu. Ji net matė į jos Šventyklą įeinant pagonis, kuriems tu uždraudei įeiti į savo bendriją.

¹⁰י

¹¹Visi jos žmonės dejuoja ieškodami duonos. Jie maino savo brangumynus į valgį gyvybei palaikyti. „Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pamatyk, kaip aš suniekinta!

¹¹כ

¹²Jums taip niekada tenebūna! Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas, kuris ištiko mane, kai VIEŠPATS man kirto savo degančio pykčio dieną?

¹²ל

¹³Jis iš aukštybių pasiuntė ugnį giliai į mano kaulus. Mano kojoms paspendė pinkles, parvertė mane. Paliko mane apstulbusią, kenčiančią visą laiką.

¹³מ

¹⁴Mano nusikaltimai į jungą buvo surišti, jo rankos supinti. Uždėtas man ant kaklo jis sekina mano jėgas. Viešpats atidavė mane į rankas, kurioms nepajėgiu priešintis.

¹⁴נ

¹⁵Visus galiūnus, kuriuos turėjau, VIEŠPATS atmetė. Jis pašaukė prieš mane kariuomenę mano jaunų vyrų sunaikinti. Viešpats traiškė mergelę, Judo dukterį, vynuogę vynuogių spaudykloje.

¹⁵ס

¹⁶Dėl šių dalykų aš verkiu, mano akys plūsta ašaromis. Toli nuo manęs, kas galėtų paguosti ir atgaivinti mano dvasią. Mano vaikai bejėgiai, nes priešas nugalėjo“.

¹⁶ע

¹⁷Sionas grąžo rankas, bet jį paguosti nėra kam. VIEŠPATS pašaukė Jokūbo kaimynus tapti jam priešais. Tarp jų Jeruzalė virto nešvariu skuduru.

¹⁷פ

¹⁸„VIEŠPATS teisus, nes aš maištavau prieš jo žodį. Betgi klausykitės, visos tautos! Pasižiūrėkite į mano skausmą! Mano jaunuolės ir jaunuoliai išėjo į nelaisvę.

¹⁸צ

¹⁹Šaukiausi savo meilužių, bet jie mane apvylė. Mano kunigai ir seniūnai žuvo mieste ieškodami valgyti, norėdami išlikti gyvi.

¹⁹ק

²⁰Pasižiūrėk, VIEŠPATIE, kaip man skaudu! Aš visa sukrėsta, širdis blaškosi krūtinėje, nes labai maištavau. Lauke mirtį neša kalavijas, viduje — maras.

²⁰ר

²¹Kai jie girdėjo mane dejuojančią, nebuvo kam manęs paguosti. Visi mano priešai girdėjo apie mano nelaimę ir džiaugiasi, nes tu tai padarei. Siųsk tą dieną, kurią kadaise paskelbei; tebūna jiems kaip man.

²¹ש

²²Teiškyla tavo akivaizdon visas jų nedorumas! Pasielk su jais, kaip pasielgei su manimi dėl visų mano nusikaltimų, nes aš dejuodama gyvenu, serga mano širdis“.

²²ת