Romiečiams 9:1-33 LTRK2012 - Bible AI

¹Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju; tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje,

²kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda.

³Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną.

⁴Jie yra izraelitai, ⓠturintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, dievogarbą ir pažadus;

⁵jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus — visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen!

⁶Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui.

⁷Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai; juk pasakyta: ⓡIš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys.

⁸Tai reiškia, ne kūno vaikai yra Dievo vaikai, bet tiktai pažado vaikai laikomi palikuonimis.

⁹O pažadas taip skamba: ⓢApie tą laiką aš ateisiu, ir Sara turės sūnų.

¹⁰Ir ne tik ji, bet ir Rebeka, pradėjusi nuo vienintelio mūsų tėvo Izaoko.

¹¹Dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, kad įvyktų laisvai pasirinktas Dievo nutarimas —

¹²ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia, — jai buvo pasakyta: ⓣVyresnis tarnaus jaunesniam,

¹³kaip ir parašyta: ⓤJokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau[3].

¹⁴Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro?! Nieku būdu!

¹⁵Jis Mozei sako:

¹⁵ⓥ Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti.

¹⁶Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo.

¹⁷Juk Raštas faraonui sako: ⓦAš tam išaukštinau tave, kad per tave parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje.

¹⁸Vadinasi, ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

¹⁹Gal man prikiši: „O už ką tada jis mane bara? Kas gi galėtų atsispirti jo valiai?“

²⁰Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! ⓧArgi lipdinys klausia lipdytoją: „Kam mane tokį padarei?!“

²¹Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?!

²²Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir padaryti žinomą savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus,

²³kad parodytų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei...

²⁴Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių.

²⁵Dievas kalba Ozėjo lūpomis: ⓨ Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą — mylima.

²⁶Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: ⓩ „Jūs ne manoji tauta“, ten jie bus vadinami „gyvojo Dievo vaikais“.

²⁷O Izaijas šaukia apie Izraelį: ⓐNors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likučiai bus išgelbėti.

²⁸Tęsėdamas savo žodį ir skubėdamas, tai atliks žemėje Viešpats.

²⁹Izaijas nusakė iš anksto: ⓑ Jei Galybių Viešpats nebūtų mums ainijos palikęs, būtume pasidarę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs.

³⁰Tai ką gi pasakysime? Kad pagonių tautos, kurios neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo.

³¹O Izraelis, ieškojęs teisumo Įstatymo, nepasiekė Įstatymo.

³²Kodėl? Todėl, kad to siekė ne tikėjimu, bet tarsi darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens,

³³kaip parašyta: