1Paulius, Dievo tarnas ir Jėzaus Kristaus apaštalas, kad vestų Dievo išrinktuosius į tikėjimą bei maldingumą atitinkančios tiesos pažinimą
2su amžinojo gyvenimo viltimi — jį tiesakalbis Dievas pažadėjo prieš amžinuosius laikus,
3o atėjus nustatytam metui apreiškė savo žodį, man patikėtą skelbti Gelbėtojo Dievo valia, —
4
5Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas buvo likę nesutvarkyta, ir paskirtum kiekvienam miestui vyresniuosius, laikydamasis mano nurodymų:
6
7Juk vyskupas, kaip Dievo reikalų prievaizdas, turi būti nepeiktinas: ne savavaliautojas, ne karštabūdis, ne girtuoklis, ne kivirčius, ne gobšuolis,
8bet svetingas, trokštantis gero, santūrus, teisingas, šventas, susitvardąs,
9tvirtai laikąsis tikrojo mokymo, kad, dėstydamas sveiką mokslą, sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešginas.
10Mat daugel yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgavikų, ypač iš apipjaustytųjų.
11Juos reikia nutildyti, nes jie apverčia aukštyn kojomis ištisus namus, mokydami, kas nedera, dėl gėdingo pelno.
12Vienas jų, jų pačių pranašas, yra pasakęs: „Kretiečiai visuomet melagiai, pikti žvėrys, tingūs pilvai“.
13Teisingai paliudyta! Todėl bark juos griežtai, kad laikytųsi sveiko tikėjimo,
14
15Tyriems viskas tyra, o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, net jų protas bei sąžinė suteršti.
16Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais jo išsigina; jie pasibjaurėtini, maištingi, netikę jokiam geram darbui.