1Su manimi kalbėjęsis angelas grįžo ir pažadino mane, kaip žmogus pažadinamas iš miego.
2‘Ką matai?’, — paklausė jis. Aš atsakiau: ‘Matau žvakidę, visą iš aukso, su dubeniu viršuje. Virš jos yra septyni žibintai ir septyni vamzdeliai tiems žibintams.
3Greta jos yra ⓘdu alyvmedžiai: vienas — dubens dešinėje, kitas — kairėje’.
4Aš savo ruožtu paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: ‘Kas tai, mano viešpatie?’
5Kalbėjęsis su manimi angelas atsakė man: ‘Argi tu nežinai, kas tai?’ Atsakiau: ‘Ne, mano viešpatie’.
6Jis tarė man:
6‘Štai VIEŠPATIES žodis ⓙZerubabeliui.Ne galybe, ne jėga,bet mano Dvasia, —skelbia Galybių VIEŠPATS. —
7Kas tu toks, didysis kalne?Tu pavirsi lyguma prieš Zerubabelį!Jis padės baigiamąjį akmenį į vietą,lydimas šauksmų: ‹Malonė! Malonė jam!›’
8Be to, mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:
9‘Zerubabelio rankos padėjo pamatus šiems Namams,jo rankos juos ir baigs’.Tuomet žinosite,kad Galybių VIEŠPATS atsiuntė mane pas jus.
10Juk visi, niekinę menkos pradžios dieną,dabar džiaugsis ir regėskertinį akmenį Zerubabelio rankoje.
10[Paskui jis man atsakė:] ⓚ‘Tai septynios VIEŠPATIES akys, užmatančios visą žemę’.
11— ‘O kas tie ⓛdu alyvmedžiai: vienas — žvakidės dešinėje, o kitas — kairėje?’ — paklausiau.
12Ir dar pridūriau: ‘Kas tos dvi alyvmedžių šakos, pilančios aliejų per anuos aukso vamzdelius?’
13Jis tarė man: ‘Argi nežinai, kas tai?’ — ‘Ne, mano viešpatie’, — atsakiau.
14Tuomet jis man paaiškino: ‘Tai du pateptieji, kurie tarnauja visos žemės Viešpačiui’.